Pažintinė kelionė lėktuvu su vadovu iš Lietuvos!
Į kainą įskaičiuoti lėktuvo bilietai!
Kviečiame Jus būtent Auksiniu metų laiku aplankyti Tekančios saulės šalimi vadinamą Japoniją. Kelionės metu pamatysime:
...ir dar Jūsų laukia labai daug nuostabių, unikalių ir autentiškų vietų bei objektų Japonijoje. Turime pastebėti, kad kelionė kiek ilgesnė, išsamesnė už standartiškai siūlomus tradicinius maršrutus.
Grupėje iki 12 keliautojų. Grupę lydės ir kartu keliaus kelionės vadovas. Visos ekskursijos bus vedamos lietuvių kalba! Japoniją pristatys profesionalus kelionės gidas, Japonijos kultūros žinovas, gyvenantis Japonijoje.
Japonija – nuostabus pasaulio kraštas, kuriame susipina ir puikiai dera senosios tradicijos, pažangiausia kompiuterija, technologijos ir amžius menanti istorija. Veikiausiai – tai vienintelė valstybė, kurioje natūraliai randama vidinė ramybė dėl jai įprasto gyvenimo būdo. Žmonės čia labai mandagūs, paslaugūs ir nuoširdūs. Tačiau tai kartu ir vieta, kur skubama gyventi, dirbti ir užsidirbti.
Turbūt ne vienam teko girdėti Japoniją vadinant Tekančios saulės šalimi. Tai išties labai simboliškas pavadinimas, atskleidžiantis vieną įdomiausių ir egzotiškiausių šalių, garsėjančią savo gamta bei išskirtine kultūra, architektūra, dangų remiančiais dangoraižiais, viena už kitą gražesnėmis šventyklomis, japoniškais sodais, salomis.
Kaip Lietuvoje, taip ir Japonijoje metai dalijami į keturis sezonus. Ko gero, pats tinkamiausias laikas kelionei yra ruduo, kadangi vaizdingi parkai nusidažo pačiomis gražiausiomis spalvomis: klevo lapai šoka savo laimės šokį, šiugžda, šnara, sukasi sukurdami ypatingų garsų muziką, o užsnigusi Fudzijamos viršūnė keri savo galybe. Čia taip pat galima svajingai stebėti plaukiančius debesis ar tolstančius laivus jūroje. O kur dar festivaliai, zujantys greitieji traukiniai, istoriniai miestai, suteikiantys Jūsų atostogoms unikalumo ir kontrastiško išskirtinumo.
Apskritai Japonija laikoma paslaptinga ir subtilia šalimi, leidžiančia pažinti įvairias jos puses - tiek šiuolaikinę, tiek ir senąją. Beje, ji pripažinta viena saugiausių keliautojams šalių, kur svečiai yra mylimi ir gerbiami. Čia visada norisi sugrįžti, nes pati Japonija sužavi savo esybe, pakeri, įtraukia į save ir nebepaleidžia. Vienintelis dalykas, ką reikia padaryti – ją prisijaukinti: ji kitokia, specifiška, keistoka, turinti subtilų humoro jausmą. Reikia priprasti ir prie griežto grafiko ar tikslumo, atrasti naujus skonius. Bet iš esmės tai nėra blogai, nes disciplina suteikia tam tikrą laisvės pojūtį, savęs ir aplinkinių pažinimą.
Skrydis Vilnius – Helsinkis – Tokijas. Naktis lėktuve.
Atvykimas į Tokiją. Oro uoste sutvarkomos imigracijos procedūros. Iš oro uosto vykstame į viešbutį Tokijuje. Apgyvendinimas viešbutyje. Laisvas laikas arba poilsis viešbutyje.
Po pusryčių pradedame pažintį su Tokijumi.
Miestas iki 1868 m. buvo vadinamas Edu, tačiau, Japonijai atsivėrus išoriniam pasauliui bei imperatoriui persikėlus iš Kioto, jis tapo naująja sostine ir gavo Tokijo – Rytų sostinės – vardą.
Dabartinis Tokijas – tarsi atskira, savarankiškai besisukanti visata. Milžiniški verslo ir prekybos centrai, daugybė muziejų, meno galerijų, mokslo įstaigų ir universitetų, senovinių ir modernių restoranų bei kavinių gyvuoja nenurimstančiu miesto ritmu. Ir vis dėlto, nors Japonijos sostinė garsėja kaip prekybos ir finansų centras, kiekvieną keliautoją milžiniškas miestas sužavi įspūdingo grožio šventyklų ir nuostabių preciziškai išpuoselėtų parkų bei japoniškų sodų gausa.
Keliaujame į jaunimo madomis garsėjantį Harajuku rajoną – ypač ryškų ir išskirtinį Tokijo fragmentą. Spalvingi jaunų žmonių būriai, kurių pastangos atrodyti iššaukiamai ir nestandartiškai, atspindi jaunimo norą demonstruoti taip trokštamos nevaržomos laisvės manifestą. Kiekvienas praeivis vertas dėmesio ir atskiro foto kadro. Tikrai neįtikėtinas gatvės madų spektaklis – prieš Jūs!
Keliaujame toliau į imperatoriaus garbei pastatytą šintoistinę šventyklą Meiji (Meiji jingu). Šis dvasinis šintoistų centras yra apsuptas nuostabaus 365 skirtingų medžių rūšių sodo.
Grįžtame į Tokijo rajoną, Shinjuku, pakeliui aplankydami Tokijo metropoliteną, kur įsikūrusi Tokijo savivaldybė. Pasikeliame į 45 aukšte esančią apžvalgos aikštelę, iš kurios atsiveria fantastiškas viso megapolio vaizdas.
Vakare užsukame į naktiniu gyvenimu garsėjantį Kabukicho – Tokijo raudonųjų žibintų kvartalą.
Pastaba:
Programa gali būti koreguojama, atsižvelgiant į susiklosčiusias aplinkybes.
Nakvynė viešbutyje Tokijuje.
Po pusryčių traukiniu važiuojame į Asakusa rajoną.
Čia aplankome pačią seniausią šventyklą Tokijuje – Asakusa Kannon (Sensoji), kurios pavadinimas originalo kalba skamba Kinryū-zan Sensō-ji, o išvertus –„jaunos žolės ant auksinio drakono kalno šventykla“.
Aplankę šventyklą, pasivaikščiosime apie 250 m. besitęsiančiu, 90 suvenyrų parduotuvėlių talpinančiu Nakamise prekybiniu pasažu, kuriame galėsite nusipirkti lauktuvių. Pasažas nuveda iki pat Kaminarimon (Perkūno vartų). Šioje, jau keletą šimtų metų žinomoje gatvėje, galite surasti yukata (surišamų, paprastesnės konstrukcijos kimono), dumblių pakuočių, japoniškų valgymo lazdelių, medinių šukų, audinių ir kitokių gėrybių.
Iš Asakusa vykstame Tokijo įlankos link.
Aplankome vieną įspūdingiausių japoniškų sodų Hama Rikyu, įkurtą buvusių feodalų rezidencijų žemėse, ančių medžiojimo vietose. Sodo tvenkiniai užpildyti jūros vandeniu, kurio lygiui tiesioginį poveikį turi potvyniai ir atoslūgiai.
Poilsio valandėlę būtinai paragausime žaliosios japoniškos arbatos.
Pailsėję, pėsčiomis einame apie 15 min. į šalia Tokijuje ir visoje Japonijoje esantį prabangiausią Ginzos rajoną, garsėjantį prestižinėmis parduotuvėmis. Ne veltui jis vadinamas Azijos Eliziejaus laukais – tai intensyvi, įvaizdžiui, pinigams ir dėl pinigų tarnaujanti Tokijo prekybos vieta.
Esant galimybėms (likus laiko, noro ir jėgų) apžiūrėsime dar kelis papildomus objektus:
Imperatoriaus rūmų sodus*. Į keturias skirtingas teritorijas, kurių trys – atviros lankytojams, padalyti sodai žavi idealiu išplanavimu ir dvelkiančia nesudrumsčiama ramybe. Pasivaikščiosime po Rytinį pilies sodą, kuris žavi didele skirtingų augalų kolekcija. Taip pat čia yra įvairiausių Edo periodo architektūros administracinių pastatų.
Naują, tik praėjusią vasarą atidarytą įspūdingą skaitmeninio meno muziejų* (Mori Building Digital Art Museum), kuris, beje, yra įkurtas dirbtinėje saloje. Iki jo dar reikėtų pavažiuoti traukinuku.
Muziejus padeda žmonėms „susilieti“ su menu ir tapti jo dalimi, tyrinėti ir pažinti 3D pasaulį, kosmosą ir daug daugiau... Jis akimirksniu tapo itin populiarus, todėl svarbu bilietus įsigyti iš anksto, nes paprastai jie būna tiesiog išperkami mėnesiui į priekį. Dėl jo aplankymo reikėtų apsispręsti gerokai iš anksto.
Traukiniu grįžtame atgal į Shinjuku rajoną. Nakvynė viešbutyje Tokijuje.
Anksti ryte traukiniu išvykstame iš Tokijo į Hakonės kalnų kurortą. Atvykę į Hakone Yumoto karštųjų versmių kurortą, įsikuriame viešbutyje.
Po trumpo poilsio kalnų traukinuku ir lyno keltuvais keliamės virš garuojančio Owakudani – geizerių šlaito, susidariusio išsiveržus Hakonės ugnikalniui prieš 3000 metų. Iš čia atsiveria nuostabus vaizdas į aukščiausią, legendomis apipintą Fudžijamos kalną Japonijoje. Fudzijamos kalnas, vulkaninės kilmės milžinas (3776 m. aukščio), miega nuo 1707 m. Tobulos formos ugnikalnio pavadinimas, sakoma, kilęs iš japoniško žodžio fuchi, reiškiančio „ugnis“, tad kalnas garbinamas tarsi būtų šventas.
Stebime, kaip visas Owakudani kalnas garuoja, nes iš apačios veržiasi karštas vanduo ir kai kuriose vietose galima užuosti tikrą ugnikalnių sieros kvapą. Lyno keltuvais nusileidžiame nuo Owakudani kalno iki Ashi ežero, susiformavusio išsiveržusio ugnikalnio vietoje (723 m. virš jūros lygio). Pasiplaukiosime laivu vaizdingu Ashi ežeru.
Po pietų Hakone Motomachi apžiūrime Edo laikotarpio muitinės rekonstrukciją.
Pageidaujantys galės išsimaudyti onsen*, terminių vandenų baseine, kuriame gausu mineralų. Nuo senų senovės japonai tiki, kad maudynės šiose versmėse padeda išvengti ligų, stiprina sveikatą ir prailgina gyvenimą. Tai tikra atokvėpio palaima ir nekasdieniškas poilsis.
Nakvynė viešbutyje Hakonėje.
Vykstame į Japonijos kultūros lopšiu vadinamą senąją Japonijos sostinę, vieną gražiausių pasaulio miestų - Kiotą. Vidurdienį atvykę į Kiotą, įsikuriame viešbutyje.
Kiotas – tikroji Japonijos širdis, daugiau kaip tūkstantį metų buvusi Japonijos sostine ir šalies kultūriniu centru. Tai – senas ir ypatingas miestas, žavintis subtilaus ir trapaus senojo paveldo, UNESCO saugomų objektų gausa.
Po trumpo poilsio aplankome Nijojo (Nijōjō) imperatoriškąją pilį – galios ir šalies valdžios perėjimo iš imperatoriaus į šiogūno rankas simbolį. Į UNESCO kultūrinio paveldo sąrašą įtraukti akmeniniai rūmų pastatai yra vienas geriausių japoniškosios feodalinės architektūros pavyzdžių. Stabtelėsime pasigrožėti pačiu svarbiausiu japoniškosios kultūros akcentu – įspūdingu vyšnių sodu, supančiu visą Nidžio pilies teritoriją.
Vėliau keliausime į vieną seniausių, VIII amžiuje pastatytą, Kijoto šventyklą Kyomizu (Kyomizu-dera). Ši šventykla – taip pat saugoma UNESCO. Išraiškingiausias Hejano periodo architektūros šedevras, pastatytas šalia Otova krioklio miškingose kalvose, šalia Kioto. Einant šventyklos link prieš akis iškyla medžių apsupti didžiuliai stogai, o aukščiau jų – įspūdinga Pagoda (memorialinis statinys ir relikvijų saugykla). Šventykla dar vadinama „tyro vandens šventove“ dėl iš uolų trykštančio krioklio, kurio vanduo laikomas stebuklingu. Ypač įspūdinga didžiulė medinė terasa, pastatyta ant 139 kolonų. Nuo terasos atsiveria kvapą gniaužianti miesto panorama, apsupta trijų kalnagūbrių, pavasarį paskendusi vyšnių žieduose, o rudenį – auksiniuose medžių lapuose.
Vakare pasivaikščiosime po senąjį Kioto senamiestį bei garsųjį Giono kvartalą, kuriame galima sutikti paslaptingąsias geišas. Geiša – išvertus iš japonų kalbos reiškia „menininkė“. Kioto geišos turi atskirą pavadinimą – geiko, pažodžiui – „meno moteris“. Šiuo metu mieste gyvuoja kelios tradicinės geiko bendruomenės. Dvi jų įsikūrusios senajame Giono rajone. Kvartalo puošmena – seniausias Japonijoje kabukio teatras. Beje, Gione buvo filmuojamas ir garsusis filmas „Geišos išpažintis“. Pasivaikščiosime po siauras gatves, tarp neaukštų, medinių pastatų.
Pageidaujantiems išvysti Kioto geišų mokinių – jaunesniųjų geišų – maiko šokį*, skirtą tik turistams, galima apsilankyti senajame Giono kvartale. Tačiau būtina pažymėti, kad tai ne autentiškas pasirodymas. Vietoje jo galima rinktis vakarinį pasivaikščiojimą po senamiestį, užeiti į jaukias krautuvėles, ten ypač gražu, kai sutemsta.
Nakvynė viešbutyje Kiote.
Po pusryčių lankome žymiausias Kioto šventyklas.
Pirmiausia aplankome garsiąją dzenbutisnės filosofijos aukščiausiu įsikūnijimu tituluojamą Ryoanji (Taikaus drakono) šventyklą. Tai unikalus aplinkos formavimo, filosofijos kūrinys.
Ryoanji šventykla buvo pradėta statyti tarsi didinga užmiesčio vila, tačiau po to perstatyta kaip šventykla. Apžiūrime šį įspūdingą trijų aukštų pastatą.
Vėliau aplankysime nuostabiu japonišku sodu garsėjančią budistinę šventyklą bei visus žavintį ir itin mėgstamą Kinkakuji – Auksinį paviljoną (UNESCO paveldas).
Vykstame į vieną gražiausių ir žaviausių vietų Japonijoje, netoli Kioto žaliuojančią Bambukų giraitę. Ji garsėja ne tik savo natūraliu grožiu, bet ir čia sklindančiais mistiškais garsais, kuriuos sukelia storus bambuko stiebus siūbuojantys vėjai. Bambukų giraitė yra viena populiariausių lankomų vietų netoli Kioto. Ji želia vaizdingame Arashiyama rajone, to paties pavadinimo kalno papėdėje ir užima 16 kvadrat. km. plotą. Kioto bambukų giraitėje vingiuoja vaizdingi takai, kuriais labai malonu pavaikštinėti. Tai iš ties ypatinga bei unikali vieta Žemėje, priverčianti dažną keliautoją aikčioti ir žavėtis nepaprastu jos grožiu.
Esant galimybei ir likus laiko aplankysime 1994 metais įkurtą pasaulinio garso architekto Tadao Ando suprojektuotą Menų sodą* – moderniojo meno muziejų. Priešais Higašijamos kalnus, tarp vešlių medžių, išdygę šalto betono koridoriai, tekančio vandens sienos ir stiklo juostos, vitrinos, raibuliuojantys baseinai čia įgyja nekasdienį vaizdą ir naujų prasmių. Šis aukščiausio lygio moderniosios architektūros kūrinių kompleksas – tai ir iššūkis tradicijai, ir kitoks požiūris į klasiką. Antai garsusis Mikelandželo paveikslas „Paskutinis teismas“ buvo pakabintas ant sienos tarp dviejų dirbtinių krioklių. Pamatysite, kas šiame muziejuje atsitiko su Leonardo Da Vinčio „Paskutine vakariene“, ir kur vietą atrado Van Gogo, Claude Monet ir kitų pasaulinę šlovę pelniusių dailininkų darbai. Šioje nestandartinėje meninėje aplinkoje, ant kiekvieno posūkio arba priešaky, susidursite su dar neregėtais menininkų sprendimais.
Nakvynė viešbutyje Kiote.
Ryte iš Kioto traukiniu važiuojame iki Himedžio.
Aplankysime UNESCO paveldą Himedji – Baltojo Garnio – rūmus. Tai puikiai išlikęs XVII amžiaus Japonijos rūmų architektūros pavyzdys. Šiuose rūmuose buvo filmuojamas garsusis Holivudo filmas „Paskutinis Samurajus“. Susipažinsime su rūmų istorija, kuriai jau beveik 700 metų.
Traukiniu vykstame iki Hirošimos. Atvykę į Hirošimą aplankysime unikalų atominės bombos muziejų. Laisvas laikas Hirošimoje. Nakvynė viešbutyje Hirošimoje.
Po pusryčių traukiniu vykstame į prieplauką, o iš ten laivu kelsimės į Itsukušimos (Itsukushima) salą, geriau žinomą Miadžimos (Miyajima) vardu, kuris japoniškai reiškia „šventovių salą“. Japonų legendos byloja, kad ši nedidelė vietovė ypatinga – joje negalima nei gimti, nei mirti. Pasiekę salą, turėsime galimybę pasigrožėti tradicinio japoniško torii tipo vartais. Sakoma, šie vartai žymi ribą tarp pagoniškojo ir šventojo tikėjimo pasaulių. Visus šis raudonos spalvos stebuklas traukia dėl idiliškai iliuziško vaizdo – potvynių metu atrodo, jog vartai tiesiog plūduriuoja ant vandens, prilaikomi tik kažkokios slaptos magiškos jėgos.
Itsukušima – tai ta vieta, kurioje taip pat vystėsi garsiausio Japonijos epo „Genji monogatari“ veiksmas.
Pasikelsime į aukščiausią salos kalną, nuo kurio viršūnės atsiveria stulbinantis vaizdas į Seto jūros įlanką. Sakoma, kad šioje vietoje galima užčiuopti tikrąją, jautriąją ir skaidriąją Japonijos dvasią.
Miseno kalno viršūnėje pasivaikščiosime po itin retais augalais garsėjantį botanikos parką, kuriame taip pat galima sutikti ir laisvėje gyvenančias beždžiones.
Vis artėdami prie Miseno prieisime vieną iš 33 Kannon kulto piligriminių vietų, reikšmingą budizmo Šingono sektos šventyklą – Daišo-in. Kilsime akmeniniais laiptais aukštyn, grožėdamiesi taikiai pasitinkančių dievybių ir botisatvų statulų. Kuo aukščiau, tuo didesniu žvilgsniu galima aprėpti medžių ir šventyklų grožį. Išpuoselėti šventyklos sodai ir salės su budistinėmis vertybėmis palieka didelį įspūdį.
Norintiesiems rekomenduojame aplankyti Sendžokaku*, dar vadinamą Hokoku, šventyklą. Ji skirta XVI amžiaus karo vado, samurajaus Toyotomi Hideiyoshi sielai. Į šventovę užsukti jau iš tolo kviečia grakšti ir ryški penkių aukštų Pagoda. Taip pat galėsite pasivaikščioti po romantiškąjį Momidžidani parką, esantį šalia Itsukušimos šventyklos.
Vakare iš salos grįžtame į Hirošimą. Nakvynė viešbutyje Hirošimoje.
Ryte iš Hirošimos traukiniu vykstame į Japonijos vakarų pakrantę, Kanadzavą. Atvykę pirmiausia apžiūrime Kanadzavos geležinkelio stotį, kuri yra tarsi moderniosios architektūros paminklas, primygtinai rekomenduojamas apžiūrėti. Įsikuriame viešbutyje.
Po trumpo poilsio vykstame į Kenrokuen (Kenroku-en) „Šešių didybių“ sodą, pradėtą kurti Maedų klano maždaug 1620 m. Įėjus į sodą vaizdas ir aplinka pakeri nuo pat pirmų žingsnių. Daugelio nuomone – tai pats gražiausias sodas Japonijoje, pranokstantis bet kokias fantazijas. Taip ir norisi sušukti – kaip gražu! Atrodo, paprastas žmogus nieko panašaus sugalvoti negalėtų. Suformuoti medžiai ir jų šakos atrodo kaip milžiniški bonsai. Iš tiesų, jie taip ir auginami: parke medžiai ir krūmai natūraliai neauga. Juos formuoja, prižiūri talentingi, sodų meną gerai išmanantys žmonės. Ir tai daro jau bemaž 500 metų.
Kenrokuen sode gausu tvenkinių, tekančių srovių, krioklių, tiltų, arbatos namelių, medžių, akmenų ir gėlių. Beje, vanduo, naudojamas sode, atvestas iš gana toli esančios upės, pasitelkiant įmantrią vandens tiekimo sistemą, sukonstruotą dar 1632 m.
Jei jausimės energingi ir nepavargę, pasivaikščiosime po jaukų Kanadzavos miestą, kuris ypač žavi savo senuoju Higashi-chaya geišų ir Naga-machi samurajų kvartalu. Iki 1868 m., kol Japoniją valdė Tokugawos šiogūnų (karo vadų) dinastija, samurajai buvo vieni aukščiausių visuomenės sluoksnių. Jie buvo turtingi, turėjo didelius namus bei daug tarnų. Situacija pasikeitė, kai 1868 m. valdžia iš šiogūno rankų buvo perduota atgal imperatoriui (Edo eros pabaigoje ir imperatoriaus Meiji valdymo pradžioje).
Samurajai pradėjo netekti pajamų šaltinių iš karo vadų, archajiška kariuomenės struktūra buvo pradėta modernizuoti pagal vakarietišką patirtį. Samurajų, kaip karių, egzistavimas prarado prasmę. Visa tai atsispindėjo ir Naga-machi kvartalo plėtroje. Nusigyvenę samurajai pardavinėjo savo turtą, namus, žemės sklypus. Keliuose didesniuose ir gerai išsilaikiusiuose samurajų namuose dabar veikia muziejai. Žymiausias jų – Nomura House*. Visas namas alsuoja skrupulingai išsaugota senove – slankiojančios durys, kiparisinės lubos ir vidiniame kieme esantis 400 metų senumo nedidelis sodas su tekančiu upeliu, sotvarais (augalais), apsuptais per amžius nugludintais akmenimis.
Kanadzava ir jos apylinkės ypač garsėja tauriojo metalo – aukso – iškasenomis ir dirbiniais. Pats miesto pavadinimas reiškia „aukso pelkę“. Aukso drožlės, aukso folija, aukso papuošalai, gėrimai su auksu, netgi žaliosios japoniškos arbatos pyragas su auksu – visa tai ir dar daugiau galima rasti Higashi Chaya rajone įsikūrusioje Hakuza Aukso Lapo parduotuvėje.
Nakvynė viešbutyje Kanadzava.
Po pusryčių autobusu vykstame į autentišką Širakava (Shirakawa - mura) kaimą, įsikūrusį Šo upės slėnyje, su gasčio dzukuri (gasshō-zukuri) architektūros stiliaus namais. Kai kurie jų yra senesni nei 250 metų. Išvertus „gasčio dzukuri“ reiškia „pastatyta lyg sudėjus rankas maldai“. Šių ūkinių namelių šiaudais dengti, statūs stogai iš tikrųjų primena besimeldžiančių budistų vienuolių rankas. Toks architektūros stilius išsivystė per kelias kartas ir yra skirtas atlaikyti daug ir sunkaus sniego, iškrentančio regione kiekvieną žiemą. Šių namų ūkių palėpėse būdavo veisiami šilkverpiai kirminai. Šis kaimas – tarsi japoniškas buities muziejus, įsikūręs kalno papėdėje, apsuptas ryžių laukų. Tik čia ne muziejus, o tikras kaimas su realiais gyventojais, įtrauktas į UNESCO Pasaulio Paveldo sąrašą.
Su autobusu grįžtame atgal į Kanadzavą ir greituoju traukiniu vykstame į Tokiją. Nakvynė viešbutyje Tokijuje.
Po pusryčių laisva diena Tokijuje. Siūlome paskutinę kelionės dieną pasimėgauti šurmuliuojančiu miestu, įspūdingais pastatais, aplankyti tas vietas, kurios Jums svarbios asmeniškai. Galėsime Jus pakonsultuoti ir patarti, ką dar būtų galima aplankyti, paragauti, išbandyti ar įsigyti. Tokijo įvairovė – neišsemiama. Čia tiek muziejų ir galerijų, restoranų ir kavinių, vietinių gėrybių turgus, kad patenkins kiekvieno poreikius ir skonį.
Vėlai vakare vykstame į oro uostą. Skrydis ir kelionė namo. Naktis lėktuve.
Skrydis: Tokijas – Helsinkis – Vilnius.
Kreipkitės el. p. tel.
Japonija – nuostabus pasaulio kraštas, kuriame susipina ir puikiai dera senosios tradicijos, pažangiausia kompiuterija, technologijos ir amžius menanti istorija. Veikiausiai – tai vienintelė valstybė, kurioje natūraliai randama vidinė ramybė dėl jai įprasto gyvenimo būdo. Žmonės čia labai mandagūs, paslaugūs ir nuoširdūs. Tačiau tai kartu ir vieta, kur skubama gyventi, dirbti ir užsidirbti.
Turbūt ne vienam teko girdėti Japoniją vadinant Tekančios saulės šalimi. Tai išties labai simboliškas pavadinimas, atskleidžiantis vieną įdomiausių ir egzotiškiausių šalių, garsėjančią savo gamta bei išskirtine kultūra, architektūra, dangų remiančiais dangoraižiais, viena už kitą gražesnėmis šventyklomis, japoniškais sodais, salomis.
Kaip Lietuvoje, taip ir Japonijoje metai dalijami į keturis sezonus. Ko gero, pats tinkamiausias laikas kelionei yra ruduo, kadangi vaizdingi parkai nusidažo pačiomis gražiausiomis spalvomis: klevo lapai šoka savo laimės šokį, šiugžda, šnara, sukasi sukurdami ypatingų garsų muziką, o užsnigusi Fudzijamos viršūnė keri savo galybe. Čia taip pat galima svajingai stebėti plaukiančius debesis ar tolstančius laivus jūroje. O kur dar festivaliai, zujantys greitieji traukiniai, istoriniai miestai, suteikiantys Jūsų atostogoms unikalumo ir kontrastiško išskirtinumo.
Apskritai Japonija laikoma paslaptinga ir subtilia šalimi, leidžiančia pažinti įvairias jos puses - tiek šiuolaikinę, tiek ir senąją. Beje, ji pripažinta viena saugiausių keliautojams šalių, kur svečiai yra mylimi ir gerbiami. Čia visada norisi sugrįžti, nes pati Japonija sužavi savo esybe, pakeri, įtraukia į save ir nebepaleidžia. Vienintelis dalykas, ką reikia padaryti – ją prisijaukinti: ji kitokia, specifiška, keistoka, turinti subtilų humoro jausmą. Reikia priprasti ir prie griežto grafiko ar tikslumo, atrasti naujus skonius. Bet iš esmės tai nėra blogai, nes disciplina suteikia tam tikrą laisvės pojūtį, savęs ir aplinkinių pažinimą.
Kreipkitės el. p. tel.
Skrydis Vilnius – Helsinkis – Tokijas. Naktis lėktuve.
Atvykimas į Tokiją. Oro uoste sutvarkomos imigracijos procedūros. Iš oro uosto vykstame į viešbutį Tokijuje. Apgyvendinimas viešbutyje. Laisvas laikas arba poilsis viešbutyje.
Po pusryčių pradedame pažintį su Tokijumi.
Miestas iki 1868 m. buvo vadinamas Edu, tačiau, Japonijai atsivėrus išoriniam pasauliui bei imperatoriui persikėlus iš Kioto, jis tapo naująja sostine ir gavo Tokijo – Rytų sostinės – vardą.
Dabartinis Tokijas – tarsi atskira, savarankiškai besisukanti visata. Milžiniški verslo ir prekybos centrai, daugybė muziejų, meno galerijų, mokslo įstaigų ir universitetų, senovinių ir modernių restoranų bei kavinių gyvuoja nenurimstančiu miesto ritmu. Ir vis dėlto, nors Japonijos sostinė garsėja kaip prekybos ir finansų centras, kiekvieną keliautoją milžiniškas miestas sužavi įspūdingo grožio šventyklų ir nuostabių preciziškai išpuoselėtų parkų bei japoniškų sodų gausa.
Keliaujame į jaunimo madomis garsėjantį Harajuku rajoną – ypač ryškų ir išskirtinį Tokijo fragmentą. Spalvingi jaunų žmonių būriai, kurių pastangos atrodyti iššaukiamai ir nestandartiškai, atspindi jaunimo norą demonstruoti taip trokštamos nevaržomos laisvės manifestą. Kiekvienas praeivis vertas dėmesio ir atskiro foto kadro. Tikrai neįtikėtinas gatvės madų spektaklis – prieš Jūs!
Keliaujame toliau į imperatoriaus garbei pastatytą šintoistinę šventyklą Meiji (Meiji jingu). Šis dvasinis šintoistų centras yra apsuptas nuostabaus 365 skirtingų medžių rūšių sodo.
Grįžtame į Tokijo rajoną, Shinjuku, pakeliui aplankydami Tokijo metropoliteną, kur įsikūrusi Tokijo savivaldybė. Pasikeliame į 45 aukšte esančią apžvalgos aikštelę, iš kurios atsiveria fantastiškas viso megapolio vaizdas.
Vakare užsukame į naktiniu gyvenimu garsėjantį Kabukicho – Tokijo raudonųjų žibintų kvartalą.
Pastaba:
Programa gali būti koreguojama, atsižvelgiant į susiklosčiusias aplinkybes.
Nakvynė viešbutyje Tokijuje.
Po pusryčių traukiniu važiuojame į Asakusa rajoną.
Čia aplankome pačią seniausią šventyklą Tokijuje – Asakusa Kannon (Sensoji), kurios pavadinimas originalo kalba skamba Kinryū-zan Sensō-ji, o išvertus –„jaunos žolės ant auksinio drakono kalno šventykla“.
Aplankę šventyklą, pasivaikščiosime apie 250 m. besitęsiančiu, 90 suvenyrų parduotuvėlių talpinančiu Nakamise prekybiniu pasažu, kuriame galėsite nusipirkti lauktuvių. Pasažas nuveda iki pat Kaminarimon (Perkūno vartų). Šioje, jau keletą šimtų metų žinomoje gatvėje, galite surasti yukata (surišamų, paprastesnės konstrukcijos kimono), dumblių pakuočių, japoniškų valgymo lazdelių, medinių šukų, audinių ir kitokių gėrybių.
Iš Asakusa vykstame Tokijo įlankos link.
Aplankome vieną įspūdingiausių japoniškų sodų Hama Rikyu, įkurtą buvusių feodalų rezidencijų žemėse, ančių medžiojimo vietose. Sodo tvenkiniai užpildyti jūros vandeniu, kurio lygiui tiesioginį poveikį turi potvyniai ir atoslūgiai.
Poilsio valandėlę būtinai paragausime žaliosios japoniškos arbatos.
Pailsėję, pėsčiomis einame apie 15 min. į šalia Tokijuje ir visoje Japonijoje esantį prabangiausią Ginzos rajoną, garsėjantį prestižinėmis parduotuvėmis. Ne veltui jis vadinamas Azijos Eliziejaus laukais – tai intensyvi, įvaizdžiui, pinigams ir dėl pinigų tarnaujanti Tokijo prekybos vieta.
Esant galimybėms (likus laiko, noro ir jėgų) apžiūrėsime dar kelis papildomus objektus:
Imperatoriaus rūmų sodus*. Į keturias skirtingas teritorijas, kurių trys – atviros lankytojams, padalyti sodai žavi idealiu išplanavimu ir dvelkiančia nesudrumsčiama ramybe. Pasivaikščiosime po Rytinį pilies sodą, kuris žavi didele skirtingų augalų kolekcija. Taip pat čia yra įvairiausių Edo periodo architektūros administracinių pastatų.
Naują, tik praėjusią vasarą atidarytą įspūdingą skaitmeninio meno muziejų* (Mori Building Digital Art Museum), kuris, beje, yra įkurtas dirbtinėje saloje. Iki jo dar reikėtų pavažiuoti traukinuku.
Muziejus padeda žmonėms „susilieti“ su menu ir tapti jo dalimi, tyrinėti ir pažinti 3D pasaulį, kosmosą ir daug daugiau... Jis akimirksniu tapo itin populiarus, todėl svarbu bilietus įsigyti iš anksto, nes paprastai jie būna tiesiog išperkami mėnesiui į priekį. Dėl jo aplankymo reikėtų apsispręsti gerokai iš anksto.
Traukiniu grįžtame atgal į Shinjuku rajoną. Nakvynė viešbutyje Tokijuje.
Anksti ryte traukiniu išvykstame iš Tokijo į Hakonės kalnų kurortą. Atvykę į Hakone Yumoto karštųjų versmių kurortą, įsikuriame viešbutyje.
Po trumpo poilsio kalnų traukinuku ir lyno keltuvais keliamės virš garuojančio Owakudani – geizerių šlaito, susidariusio išsiveržus Hakonės ugnikalniui prieš 3000 metų. Iš čia atsiveria nuostabus vaizdas į aukščiausią, legendomis apipintą Fudžijamos kalną Japonijoje. Fudzijamos kalnas, vulkaninės kilmės milžinas (3776 m. aukščio), miega nuo 1707 m. Tobulos formos ugnikalnio pavadinimas, sakoma, kilęs iš japoniško žodžio fuchi, reiškiančio „ugnis“, tad kalnas garbinamas tarsi būtų šventas.
Stebime, kaip visas Owakudani kalnas garuoja, nes iš apačios veržiasi karštas vanduo ir kai kuriose vietose galima užuosti tikrą ugnikalnių sieros kvapą. Lyno keltuvais nusileidžiame nuo Owakudani kalno iki Ashi ežero, susiformavusio išsiveržusio ugnikalnio vietoje (723 m. virš jūros lygio). Pasiplaukiosime laivu vaizdingu Ashi ežeru.
Po pietų Hakone Motomachi apžiūrime Edo laikotarpio muitinės rekonstrukciją.
Pageidaujantys galės išsimaudyti onsen*, terminių vandenų baseine, kuriame gausu mineralų. Nuo senų senovės japonai tiki, kad maudynės šiose versmėse padeda išvengti ligų, stiprina sveikatą ir prailgina gyvenimą. Tai tikra atokvėpio palaima ir nekasdieniškas poilsis.
Nakvynė viešbutyje Hakonėje.
Vykstame į Japonijos kultūros lopšiu vadinamą senąją Japonijos sostinę, vieną gražiausių pasaulio miestų - Kiotą. Vidurdienį atvykę į Kiotą, įsikuriame viešbutyje.
Kiotas – tikroji Japonijos širdis, daugiau kaip tūkstantį metų buvusi Japonijos sostine ir šalies kultūriniu centru. Tai – senas ir ypatingas miestas, žavintis subtilaus ir trapaus senojo paveldo, UNESCO saugomų objektų gausa.
Po trumpo poilsio aplankome Nijojo (Nijōjō) imperatoriškąją pilį – galios ir šalies valdžios perėjimo iš imperatoriaus į šiogūno rankas simbolį. Į UNESCO kultūrinio paveldo sąrašą įtraukti akmeniniai rūmų pastatai yra vienas geriausių japoniškosios feodalinės architektūros pavyzdžių. Stabtelėsime pasigrožėti pačiu svarbiausiu japoniškosios kultūros akcentu – įspūdingu vyšnių sodu, supančiu visą Nidžio pilies teritoriją.
Vėliau keliausime į vieną seniausių, VIII amžiuje pastatytą, Kijoto šventyklą Kyomizu (Kyomizu-dera). Ši šventykla – taip pat saugoma UNESCO. Išraiškingiausias Hejano periodo architektūros šedevras, pastatytas šalia Otova krioklio miškingose kalvose, šalia Kioto. Einant šventyklos link prieš akis iškyla medžių apsupti didžiuliai stogai, o aukščiau jų – įspūdinga Pagoda (memorialinis statinys ir relikvijų saugykla). Šventykla dar vadinama „tyro vandens šventove“ dėl iš uolų trykštančio krioklio, kurio vanduo laikomas stebuklingu. Ypač įspūdinga didžiulė medinė terasa, pastatyta ant 139 kolonų. Nuo terasos atsiveria kvapą gniaužianti miesto panorama, apsupta trijų kalnagūbrių, pavasarį paskendusi vyšnių žieduose, o rudenį – auksiniuose medžių lapuose.
Vakare pasivaikščiosime po senąjį Kioto senamiestį bei garsųjį Giono kvartalą, kuriame galima sutikti paslaptingąsias geišas. Geiša – išvertus iš japonų kalbos reiškia „menininkė“. Kioto geišos turi atskirą pavadinimą – geiko, pažodžiui – „meno moteris“. Šiuo metu mieste gyvuoja kelios tradicinės geiko bendruomenės. Dvi jų įsikūrusios senajame Giono rajone. Kvartalo puošmena – seniausias Japonijoje kabukio teatras. Beje, Gione buvo filmuojamas ir garsusis filmas „Geišos išpažintis“. Pasivaikščiosime po siauras gatves, tarp neaukštų, medinių pastatų.
Pageidaujantiems išvysti Kioto geišų mokinių – jaunesniųjų geišų – maiko šokį*, skirtą tik turistams, galima apsilankyti senajame Giono kvartale. Tačiau būtina pažymėti, kad tai ne autentiškas pasirodymas. Vietoje jo galima rinktis vakarinį pasivaikščiojimą po senamiestį, užeiti į jaukias krautuvėles, ten ypač gražu, kai sutemsta.
Nakvynė viešbutyje Kiote.
Po pusryčių lankome žymiausias Kioto šventyklas.
Pirmiausia aplankome garsiąją dzenbutisnės filosofijos aukščiausiu įsikūnijimu tituluojamą Ryoanji (Taikaus drakono) šventyklą. Tai unikalus aplinkos formavimo, filosofijos kūrinys.
Ryoanji šventykla buvo pradėta statyti tarsi didinga užmiesčio vila, tačiau po to perstatyta kaip šventykla. Apžiūrime šį įspūdingą trijų aukštų pastatą.
Vėliau aplankysime nuostabiu japonišku sodu garsėjančią budistinę šventyklą bei visus žavintį ir itin mėgstamą Kinkakuji – Auksinį paviljoną (UNESCO paveldas).
Vykstame į vieną gražiausių ir žaviausių vietų Japonijoje, netoli Kioto žaliuojančią Bambukų giraitę. Ji garsėja ne tik savo natūraliu grožiu, bet ir čia sklindančiais mistiškais garsais, kuriuos sukelia storus bambuko stiebus siūbuojantys vėjai. Bambukų giraitė yra viena populiariausių lankomų vietų netoli Kioto. Ji želia vaizdingame Arashiyama rajone, to paties pavadinimo kalno papėdėje ir užima 16 kvadrat. km. plotą. Kioto bambukų giraitėje vingiuoja vaizdingi takai, kuriais labai malonu pavaikštinėti. Tai iš ties ypatinga bei unikali vieta Žemėje, priverčianti dažną keliautoją aikčioti ir žavėtis nepaprastu jos grožiu.
Esant galimybei ir likus laiko aplankysime 1994 metais įkurtą pasaulinio garso architekto Tadao Ando suprojektuotą Menų sodą* – moderniojo meno muziejų. Priešais Higašijamos kalnus, tarp vešlių medžių, išdygę šalto betono koridoriai, tekančio vandens sienos ir stiklo juostos, vitrinos, raibuliuojantys baseinai čia įgyja nekasdienį vaizdą ir naujų prasmių. Šis aukščiausio lygio moderniosios architektūros kūrinių kompleksas – tai ir iššūkis tradicijai, ir kitoks požiūris į klasiką. Antai garsusis Mikelandželo paveikslas „Paskutinis teismas“ buvo pakabintas ant sienos tarp dviejų dirbtinių krioklių. Pamatysite, kas šiame muziejuje atsitiko su Leonardo Da Vinčio „Paskutine vakariene“, ir kur vietą atrado Van Gogo, Claude Monet ir kitų pasaulinę šlovę pelniusių dailininkų darbai. Šioje nestandartinėje meninėje aplinkoje, ant kiekvieno posūkio arba priešaky, susidursite su dar neregėtais menininkų sprendimais.
Nakvynė viešbutyje Kiote.
Ryte iš Kioto traukiniu važiuojame iki Himedžio.
Aplankysime UNESCO paveldą Himedji – Baltojo Garnio – rūmus. Tai puikiai išlikęs XVII amžiaus Japonijos rūmų architektūros pavyzdys. Šiuose rūmuose buvo filmuojamas garsusis Holivudo filmas „Paskutinis Samurajus“. Susipažinsime su rūmų istorija, kuriai jau beveik 700 metų.
Traukiniu vykstame iki Hirošimos. Atvykę į Hirošimą aplankysime unikalų atominės bombos muziejų. Laisvas laikas Hirošimoje. Nakvynė viešbutyje Hirošimoje.
Po pusryčių traukiniu vykstame į prieplauką, o iš ten laivu kelsimės į Itsukušimos (Itsukushima) salą, geriau žinomą Miadžimos (Miyajima) vardu, kuris japoniškai reiškia „šventovių salą“. Japonų legendos byloja, kad ši nedidelė vietovė ypatinga – joje negalima nei gimti, nei mirti. Pasiekę salą, turėsime galimybę pasigrožėti tradicinio japoniško torii tipo vartais. Sakoma, šie vartai žymi ribą tarp pagoniškojo ir šventojo tikėjimo pasaulių. Visus šis raudonos spalvos stebuklas traukia dėl idiliškai iliuziško vaizdo – potvynių metu atrodo, jog vartai tiesiog plūduriuoja ant vandens, prilaikomi tik kažkokios slaptos magiškos jėgos.
Itsukušima – tai ta vieta, kurioje taip pat vystėsi garsiausio Japonijos epo „Genji monogatari“ veiksmas.
Pasikelsime į aukščiausią salos kalną, nuo kurio viršūnės atsiveria stulbinantis vaizdas į Seto jūros įlanką. Sakoma, kad šioje vietoje galima užčiuopti tikrąją, jautriąją ir skaidriąją Japonijos dvasią.
Miseno kalno viršūnėje pasivaikščiosime po itin retais augalais garsėjantį botanikos parką, kuriame taip pat galima sutikti ir laisvėje gyvenančias beždžiones.
Vis artėdami prie Miseno prieisime vieną iš 33 Kannon kulto piligriminių vietų, reikšmingą budizmo Šingono sektos šventyklą – Daišo-in. Kilsime akmeniniais laiptais aukštyn, grožėdamiesi taikiai pasitinkančių dievybių ir botisatvų statulų. Kuo aukščiau, tuo didesniu žvilgsniu galima aprėpti medžių ir šventyklų grožį. Išpuoselėti šventyklos sodai ir salės su budistinėmis vertybėmis palieka didelį įspūdį.
Norintiesiems rekomenduojame aplankyti Sendžokaku*, dar vadinamą Hokoku, šventyklą. Ji skirta XVI amžiaus karo vado, samurajaus Toyotomi Hideiyoshi sielai. Į šventovę užsukti jau iš tolo kviečia grakšti ir ryški penkių aukštų Pagoda. Taip pat galėsite pasivaikščioti po romantiškąjį Momidžidani parką, esantį šalia Itsukušimos šventyklos.
Vakare iš salos grįžtame į Hirošimą. Nakvynė viešbutyje Hirošimoje.
Ryte iš Hirošimos traukiniu vykstame į Japonijos vakarų pakrantę, Kanadzavą. Atvykę pirmiausia apžiūrime Kanadzavos geležinkelio stotį, kuri yra tarsi moderniosios architektūros paminklas, primygtinai rekomenduojamas apžiūrėti. Įsikuriame viešbutyje.
Po trumpo poilsio vykstame į Kenrokuen (Kenroku-en) „Šešių didybių“ sodą, pradėtą kurti Maedų klano maždaug 1620 m. Įėjus į sodą vaizdas ir aplinka pakeri nuo pat pirmų žingsnių. Daugelio nuomone – tai pats gražiausias sodas Japonijoje, pranokstantis bet kokias fantazijas. Taip ir norisi sušukti – kaip gražu! Atrodo, paprastas žmogus nieko panašaus sugalvoti negalėtų. Suformuoti medžiai ir jų šakos atrodo kaip milžiniški bonsai. Iš tiesų, jie taip ir auginami: parke medžiai ir krūmai natūraliai neauga. Juos formuoja, prižiūri talentingi, sodų meną gerai išmanantys žmonės. Ir tai daro jau bemaž 500 metų.
Kenrokuen sode gausu tvenkinių, tekančių srovių, krioklių, tiltų, arbatos namelių, medžių, akmenų ir gėlių. Beje, vanduo, naudojamas sode, atvestas iš gana toli esančios upės, pasitelkiant įmantrią vandens tiekimo sistemą, sukonstruotą dar 1632 m.
Jei jausimės energingi ir nepavargę, pasivaikščiosime po jaukų Kanadzavos miestą, kuris ypač žavi savo senuoju Higashi-chaya geišų ir Naga-machi samurajų kvartalu. Iki 1868 m., kol Japoniją valdė Tokugawos šiogūnų (karo vadų) dinastija, samurajai buvo vieni aukščiausių visuomenės sluoksnių. Jie buvo turtingi, turėjo didelius namus bei daug tarnų. Situacija pasikeitė, kai 1868 m. valdžia iš šiogūno rankų buvo perduota atgal imperatoriui (Edo eros pabaigoje ir imperatoriaus Meiji valdymo pradžioje).
Samurajai pradėjo netekti pajamų šaltinių iš karo vadų, archajiška kariuomenės struktūra buvo pradėta modernizuoti pagal vakarietišką patirtį. Samurajų, kaip karių, egzistavimas prarado prasmę. Visa tai atsispindėjo ir Naga-machi kvartalo plėtroje. Nusigyvenę samurajai pardavinėjo savo turtą, namus, žemės sklypus. Keliuose didesniuose ir gerai išsilaikiusiuose samurajų namuose dabar veikia muziejai. Žymiausias jų – Nomura House*. Visas namas alsuoja skrupulingai išsaugota senove – slankiojančios durys, kiparisinės lubos ir vidiniame kieme esantis 400 metų senumo nedidelis sodas su tekančiu upeliu, sotvarais (augalais), apsuptais per amžius nugludintais akmenimis.
Kanadzava ir jos apylinkės ypač garsėja tauriojo metalo – aukso – iškasenomis ir dirbiniais. Pats miesto pavadinimas reiškia „aukso pelkę“. Aukso drožlės, aukso folija, aukso papuošalai, gėrimai su auksu, netgi žaliosios japoniškos arbatos pyragas su auksu – visa tai ir dar daugiau galima rasti Higashi Chaya rajone įsikūrusioje Hakuza Aukso Lapo parduotuvėje.
Nakvynė viešbutyje Kanadzava.
Po pusryčių autobusu vykstame į autentišką Širakava (Shirakawa - mura) kaimą, įsikūrusį Šo upės slėnyje, su gasčio dzukuri (gasshō-zukuri) architektūros stiliaus namais. Kai kurie jų yra senesni nei 250 metų. Išvertus „gasčio dzukuri“ reiškia „pastatyta lyg sudėjus rankas maldai“. Šių ūkinių namelių šiaudais dengti, statūs stogai iš tikrųjų primena besimeldžiančių budistų vienuolių rankas. Toks architektūros stilius išsivystė per kelias kartas ir yra skirtas atlaikyti daug ir sunkaus sniego, iškrentančio regione kiekvieną žiemą. Šių namų ūkių palėpėse būdavo veisiami šilkverpiai kirminai. Šis kaimas – tarsi japoniškas buities muziejus, įsikūręs kalno papėdėje, apsuptas ryžių laukų. Tik čia ne muziejus, o tikras kaimas su realiais gyventojais, įtrauktas į UNESCO Pasaulio Paveldo sąrašą.
Su autobusu grįžtame atgal į Kanadzavą ir greituoju traukiniu vykstame į Tokiją. Nakvynė viešbutyje Tokijuje.
Po pusryčių laisva diena Tokijuje. Siūlome paskutinę kelionės dieną pasimėgauti šurmuliuojančiu miestu, įspūdingais pastatais, aplankyti tas vietas, kurios Jums svarbios asmeniškai. Galėsime Jus pakonsultuoti ir patarti, ką dar būtų galima aplankyti, paragauti, išbandyti ar įsigyti. Tokijo įvairovė – neišsemiama. Čia tiek muziejų ir galerijų, restoranų ir kavinių, vietinių gėrybių turgus, kad patenkins kiekvieno poreikius ir skonį.
Vėlai vakare vykstame į oro uostą. Skrydis ir kelionė namo. Naktis lėktuve.
Skrydis: Tokijas – Helsinkis – Vilnius.
Atsiliepimų šiai kelionei nėra.